Prieš kryžiuočiams pradedant XV a. kolonizuoti vadinamąją Didžiąją girią (Grosse Wildniss), tikroji Jotva bei jos pietinė dalis, taip pat vadinama Paleke (Polexia), buvo jau mažiausiai šimtą penkiasdešimt metų labai silpnai apgyvendintos. Dabartinių Senųjų Juchų apylinkėje kurti naujus kaimus, daugiausia Magdeburgo teise, pradėta prieš trylikos metų karą (greičiausiai 1444–1454 metais). Kryžiuočių ordinas daugiausia kurdino čia žmones iš lenkiškų žemių. Naujieji šeimininkai gaudavo privilegijas priklausančias vadinamiesiems laisviesiems, t. y. žemvaldžiams arba Freye. Pradžioje jų teisinis statusas buvo artimas šlėktos, kuri už žemę privalėjo mokėti činšą, dešimtinę bei atlikti karinę tarnybą ir dalyvauti medžioklėse, statusui.
Atsikėlusieji į buvusią jotvingių Didžiosios girios teritoriją imdavo kurtis ten, kur buvo daugiausia miškų ir ežerų. Kad turėtų ariamos žemės, pievų ir ganyklų, dalį girios išnaikino ar išdegino. Likusiuose miškuose vystėsi bitininkystė, t. y. bičių auginimas aviliuose, padarytuose senųjų medžių kamienuose. Tiek Senųjų, tiek Naujųjų Juchų gyventojai taip pat galėjo įsirengti bityną prie namų. Be to, laikydamiesi tam tikrų sąlygų, turėjo galimybę medžioti miškuose ir žvejoti žuvis.

Ypatingą vaidmenį atlikdavo bitininkų storastos. Jais tapdavo labiausiai gyventojų gerbiami bitininkai. Jie ne tik vadovavo vietos medaus gamybai, bet ir jų rankose buvo sutelkta dalis teisminės valdžios.