Senosios Juchos ir jų apylinkės yra Elko ežeryno centrinėje dalyje – Lasmiadų ežeryne, taip pat vadinamame Tikruoju Elko ežerynu. Čionykštį kraštovaizdį suformavo ledynas paskutinėje Baltijos (šiaurės Lenkijos) ledynmečio fazėje, kuri baigėsi maždaug prieš 14 tūkstančių metų. Tirpstant Skandinavijos žemyniniam ledynui susidarė daug reljefo formų, tarp kurių daugiausia pastebima įvairaus tipo ežerų ir ežerėlių. Be to, geomorfologai išskiria morenines kalvas, zandrus, ozus, keimus ir kt.

Ledyno „palikimas“ yra ir kelių šimtų metrų storumo nuosėdinių uolienų sluoksniai. Vietomis juose esą daug akmenų. Lokalnie zawierają one także duże ilości kamieni. Wojciech Kętrzyński, žymus Mozūrijos istorijos tyrinėtojas, rašęs: „Akmuo ant akmens, po akmeniu akmuo, o ant tų akmenų – vėl akmuo, akmuo“. Tuo tarpu Melchior Wańkowicz, žinomas lenkų reporteris, knygoje „Na tropach Smętka“ („Rūpintojėlio pėdsakais“) pažymėjo: „Liaudies anekdotuose Mozūrija skirstoma į akmeningąją (prie Ožyšo), kuprotąją (prie Goldapės) ir smėlingąją – […] prie Ščytno“. Taigi Senosios Juchos esančios ten, kur ribojasi „akmeningoji“ ir „kuprotoji“ Mozūrija.

Poledyniniam kraštovaizdžiui pradžioje buvo būdinga tundra. Klimatui šiltėjant ją pakeitė taigos tipo miškai, ilgainiui – mišrieji miškai. Kiekvienai iš šių augalijos formacijų buvo būdingas šiek tiek kitoks gyvūnijos pasaulis.

Mozūrijos kraštovaizdyje ypatingo dėmesio verti didžiuliai eratiniai rieduliai, laikomi gamtos paminklais. Vienas iš jų – Juchų riedulys miško pakrašty, už buvusios žemės valdos. Tai didžiulis gabalas pilkojo granitoido, kurio apimtis apie 10,6 m. Jo matmenys: ilgis 4,5 m, plotis 2,25 m, aukštis virš žemės paviršiaus 1,4 m.