Seniausi žmogaus buvimo Senųjų Juchų apylinkėse pėdsakai – jau vėlyvojo paleolito (prieš maždaug 14 tūkstančių metų). Viena iš žinomų akmens amžiaus medžiotojų ir rinkėjų vietų buvo didelė sala Jendzelevo ežere. Trys titnago radiniai 1916 m. pateko į muziejų tuometiniame Lece/Lötzen (dabartinis Gižickas), o paskui buvo perduoti Prussia Museum Karaliaučiuje/Königsberg (Kaliningradas). Ypatingo dėmesio vertas mažas kaulinis harpūnas su užkarpomis, surastas XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje gilinant Gavliko upę (greta Naujųjų Juchų). Jis datuotas akmens amžiumi ir paviešintas pirmojoje Rytų Prūsijos archeologinėje monografijoje.
Iš Senųjų Juchų apylinkių buvo žinomi aptikti neolito (naujojo akmens amžiaus) akmeniniai kirveliai ir kirviai.
Ypatingai apylinkę išgarsino XIX a. netoli Didžiojo Skomacko (Ožyšo, Čarne ir Tulevo ežerai) ir Ščecinovo (Šostako ežeras) atrastos liekanos dirbtinių salų, apgyvendintų ankstyvajame geležies amžiuje (prieš maždaug 2500 metų). To paties laikotarpio esą pilkapiai – akmenų ir žemės kapai, aptikti Gorle, Grabnike, Kaltkėse, Didžiajame Skomacke, Senosiose Juchose ir kitur.
Kitos archeologinės reikšmės vietos nurodomos, tarp kitko, Ožechove ir Didžiajame Skomacke (Romos įtakos laikotarpio degintiniai kapinynai), Gorluveke, Ostrove, Rogaliuose ir Senosiose Juchose (piliakalniai).
Nemažą sensaciją sukėlė Juchų pirklio Karlo Geydano rūsyje rastas lobis – du šimtai sidabrinių monetų (1658–1675 metų). Dalis jų 1916 m. pateko į Leco muziejų.
Įdomu, kad Karaliaučiaus Senovės gerbėjų draugijos „Prussia“ narys buvo pastorius Johann Gawlick (*1832, +1916), 1877–1897 m. Juchų klebonas. Galbūt jo pastangomis rekonstruota ankstyvojo geležies amžiaus pilkapio akmeninė skrynia. Ji pastatyta ant nedidelės kalvos prie upės, priešais kleboniją, kur dabar esąs bitės iš vabzdžių parko modelis.