Senųjų Juchų vardas kilęs iš žodžio „jucha“, reiškiančio kraują gyvūnų, kurių nebuvo valgoma. Jis turėjęs prieš šimtmečius tekėti nuo didžiulio riedulio, kurį jotvingiai laikę aukuru. Pagal vieną iš Mozūrijos liaudies padavimų, pirmasis kryžiuočių kunigas susekė pagonis, besiruošiančius aukoti ožį kaip kruvinąją auką. Kunigas, pasižymintis nežmoniška galia, metė riedulį aukštyn, o tas, nukritęs ant žemės, skilo į dvi dalis. Jotvingiai, matydami, ką daro kryžiuotis, apdovanotas naujojo Dievo galia, tučtuojau nusprendė pasikrikštyti. Pagal tradiciją bažnyčia Naujojoje Juchoje (dabartinė šventovė Senosiose Juchose) pastatyta tokioje vietoje, kad užsibaigtų smalsių maldininkų kelionės prie legendomis apipinto riedulio.
Ikikrikščioniškaisiais laikais kulto vietos buvo šventosios giraitės, medžiai, akmenys, ežerai, šaltiniai ir kt. Juose dievams ir protėviams buvo aukojamos dovanos, daugiausia maistas. Prieš 1945 m. prie Juchų riedulio aptikta avies kaulų.
Kryžiuočių užkariauti prūsai ir jotvingiai turėjo atsisakyti senosios religijos ir kulto apeigų. Griežtai uždrausta aukoti seniesiems dievams ar deginti mirusiuosius. Vis dėlto senųjų tikėjimų elementų dar ilgus amžius buvo galima aptikti Mozūrijos folklore – pasakota, tarp kitko, apie kaukus (nykštukus), aitvarus, skenduolius ir šmėklas.
Pirmieji krikščionys, įsikūrę Juchose prieš 1454 m., buvo katalikai. Savo bažnyčią jie pastatė 1487 m. 1525 m. čionykščiai gyventojai perėjo į liuteronizmą (Evangelikų liuteronų bažnyčia). Žymūs konfesiniai pokyčiai įvyko tik po 1945 m. Elko apskrityje daug čiabuvių perėjo į Evangelikų metodistų bažnyčią. Daugumą ėmė sudaryti atsikėlusieji Romos katalikų tikėjimo gyventojai, nors čia apsigyveno taip pat graikų apeigų katalikų, stačiatikių ir kitų evangelikų bažnyčių narių.